• Pateikti skundą
  • Prašymas suteikti informaciją
60th Rome Treaty anniversaryJūsų Europoje - Europos ir nacionalinių viešųjų paslaugų internete portalas

Institucijų veiksmai įgyvendinant kritines ir kitas pastabas

1. Įžanga

Europos Ombudsmenas tarnauja bendram visuomenės interesui, padėdamas gerinti ES institucijų administravimo ir piliečiams teikiamų paslaugų kokybę[1]. Tuo pačiu Ombudsmenas suteikia Europos Sąjungos piliečiams ir gyventojams alternatyvią jų interesų teisinės gynybos galimybę, kuri papildo ES teismų teisinės gynybos priemones, bet nebūtinai siekia tų pačių tikslų.

Tik teismai turi galią priimti privalomus vykdyti sprendimus ir autoritetingai aiškinti įstatymus. Ombudsmenas gali teikti pasiūlymus ir rekomendacijas, o kraštutiniu atveju, norėdamas atkreipti politikų dėmesį į kokį nors atvejį, jis/ji gali parengti specialų pranešimą Europos Parlamentui. Ombudsmeno darbo veiksmingumas priklauso nuo institucijos moralinio autoriteto; todėl labai svarbu, kad Ombudsmeno darbas būtų akivaizdžiai sąžiningas, nešališkas ir nuodugnus.

Kai kuriuose sprendimuose, kuriais baigiamas tyrimas, Ombudsmenas atitinkamai ES institucijai pareiškia konstruktyvią kritiką ir teikia pasiūlymų pareikšdamas kritines ir (arba) papildomas pastabas. Kritinė pastaba daroma, radus netinkamo administravimo apraiškų, tuo tarpu papildoma pastaba nėra siejama su netinkamu administravimu. Kiekvienais metais Ombudsmenas paskelbia tyrimą, kokiu mastu ES institucijos išnagrinėja kritines ir papildomas pastabas, pasimoko iš jų ir įgyvendina sisteminius pokyčius, kurie gali sumažinti netinkamo administravimo atvejų skaičių ateityje.

2. Kritinių ir papildomų pastabų tikslas

Taigi, papildomomis pastabomis siekiama vieno tikslo – tarnauti visuomenės interesui padedant atitinkamoms institucijoms gerinti administracinio darbo kokybę. Papildoma pastaba nesiejama su netinkamu administravimu. Todėl ją reikia suprasti ne kaip institucijos, kuriai ji skirta, kritiką, o tik kaip patarimą, kokiu būdu tobulinti darbą, kad piliečiams teikiamos paslaugos kokybė būtų geresnė. 

Kritine pastaba, priešingai, siekiama paprastai ne vieno, o kelių tikslų. Kaip ir papildomoje pastaboje, kritinėje pastaboje visuomet yra mokomasis elementas: ja institucijai nurodoma, ką ji padarė blogai, ir siekiama, kad ateityje ji galėtų išvengti panašių netinkamo administravimo atvejų. Siekiant sustiprinti mokomąjį kritinės pastabos poveikį, joje nurodoma, kokia taisyklė ar principas buvo pažeistas ir (nebent tai būtų visiškai akivaizdu) paaiškinama, kaip institucija privalėjo konkrečiomis aplinkybėmis elgtis. Šitaip suformuluota kritinė pastaba taip pat parodo ir įrodo Ombudsmeno teisumą teigiant nustačius netinkamą administravimą, o tai, savo ruožtu, stiprina piliečių ir institucijų pasitikėjimą Ombudsmeno darbo sąžiningumu ir nuodugnumu. Be to, kritinės pastabos parodo, kad prireikus Ombudsmenas nevengia kritikuoti institucijų, ir taip jos didina visuomenės pasitikėjimą Ombudsmeno nešališkumu.

Tačiau kritinė pastaba nėra pareiškėjo skriaudos ar žalos atlyginimas. Ne visi pareiškėjai reikalauja atlyginimo, ir ne visi tokie reikalavimai yra pagrįsti. Tačiau tais atvejais, kai pareiškėjui skriauda ar žala turėtų būti atlyginta, bylos užbaigimas pareiškus tik kritinę pastabą reiškia, kad tai, kas buvo būtina padaryti, nebuvo padaryta tris kartus. Pareiškėjui nebuvo atlyginta; atitinkama institucija neištaisė netinkamo administravimo atvejo; o Ombudsmenui nepavyko įtikinti atitinkamą instituciją pakeisti savo nuostatą[2].

Tais atvejais, kai pareiškėjui turėtų būti atlyginta, geriausiai būtų, kad gavusi skundą pati institucija imtųsi iniciatyvos, pripažintų netinkamo administravimo faktą ir pasiūlytų tinkamą skriaudos ar žalos atlyginimą. Kai kuriais atvejai užtektų paprasčiausiai atsiprašyti.

Imdamasi tokių veiksmų, institucija parodo, kad jai rūpi geri santykiai su piliečiais. Tai taip pat rodo, kad ji supranta, ką blogo ji padarė ir todėl gali panašių netinkamo administravimo atvejų ateityje nebekartoti. Tokiais atvejais Ombudsmenui nebūtina pareikšti kritinės pastabos. Tačiau, jei yra įtarimas, kad konkretaus skundo priežastis yra gilesnė sisteminė problema, Ombudsmenas gali nuspręsti pradėti tyrimą savo iniciatyva, nors skundas dėl konkretaus atvejo jau išspręstas, ir pareiškėjas sprendimu patenkintas.

3. Kritinės pastabos tais atvejais, kai draugiškas sprendimas ar rekomendacijos projektas netinka

Iš to, kas pasakyta, matyti, kad daugelis kritinių pastabų atsiranda dėl nepanaudotų galimybių. Geriausia išeitis būtų buvusi atitinkamai institucijai pripažinti netinkamo administravimo faktą ir pasiūlyti tinkamą skriaudos ar žalos atlyginimą; kai kuriais atvejais užtektų paprasčiausiai atsiprašyti. Jei institucija būtų tai padariusi, jokios kritinės pastabos nebūtų reikėję.

Tačiau pareiškėjas ne visuomet teisus, o institucijos turi teisę ginti savo poziciją. Apie pusę atvejų, kurių institucija anksti neišsprendžia pati, faktiškai neteikia pagrindo jos kaltinti netinkamu administravimu. Tokiais atvejais institucijai pavyksta paaiškinti ir įtikinti Ombudsmeną (o kai kuriais atvejais ir pareiškėją), kodėl ji turėjo teisę pasielgti taip, kai pasielgė, ir kodėl ji savo nuostatos nekeis.

Kai Ombudsmenas nesutinka su institucija ir nustato netinkamo administravimo faktą, dėl kurio pareiškėjui turėtų būti atlyginta, jis paprastai siūlo draugiškai susitarti. Jei institucija tokį pasiūlymą nepagrįstai atmeta, kitas Ombudsmeno žingsnis paprastai būna teikti rekomendacijos projektą.

Jei Ombudsmenas mano, kad institucija tikriausiai nepriims pasiūlymo draugiškai susitarti arba kad draugiškas susitarimas būtų netinkama priemonė, jis gali iškart teikti rekomendacijos projektą. Siūlydamas draugišką susitarimą, Ombudsmenas siekia, kad atitinkama institucija ir atskiras pareiškėjas, kuris dažnai reikalauja asmeninio atlyginimo, susitartų. Jei netinkamas administravimas iš esmės susijęs su visuomenės interesu, Ombudsmenas gali nuspręsti, kad tinkamesnė priemonė būtų rekomendacijos projektas, o ne siūlymas šalims draugiškai susitarti.

Čia reikėtų aptarti atsiprašymą kaip žalos ar skriaudos atlyginimo formą. Atsiprašymas, kurį pareiškėjas suvokia kaip nenuoširdų, padėtį tik pablogina. Pareiškėjas greičiau bus linkęs laikyti atsiprašymą nuoširdžiu, jei institucija atsiprašys savo iniciatyva, o ne reaguodama į Ombudsmeno pasiūlymą. Todėl dažnai, Ombudsmeno nuomone, siūlyti draugiškai susitarti atsiprašant būtų nenaudinga. Rekomendacijos projektas, siūlantis atsiprašyti, būtų dar labiau netinkamas.

Jei nieko kito negalima padaryti norint ištaisyti netinkamo administravimo atvejį, sąžiningas ir veiksmingas būdas tyrimui užbaigti yra kritinė pastaba.

Tokiomis aplinkybėmis kritinė pastaba yra sąžiningas būdas ir pareiškėjo, ir pačios institucijos atžvilgiu. Pareiškėjui toks būdas yra sąžiningas, nes jis patvirtina, jog skundas yra pagrįstas, nors skriaudos ištaisyti negalima. Institucijos atžvilgiu jis yra sąžiningas, nes tai yra Ombudsmeno atliktų procedūrų rezultatas, kurio tikslas – užtikrinti, kad institucija būtų informuota apie pareiškėjo pateiktus įtarimus, pretenzijas, įrodymus ir argumentus. Tokios procedūros institucijai suteikia galimybę, išsamiai susipažinus su skundu, pareikšti savo nuomonę, Ombudsmenui dar nepareiškus kritinės pastabos.

Kritinė pastaba yra veiksmingas būdas, nes padeda sutrumpinti tyrimą, kuris vis tiek nesibaigtų skriaudos pareiškėjui atlyginimu.

Visuomenės intereso požiūriu jau pačioje pastaboje yra būtinas mokomasis elementas. Institucija, kuriai daroma kritinė pastaba, turėtų iš jos pasimokyti ateičiai. Reikiamos priemonės priklauso nuo netinkamo administravimo pobūdžio. Nustačius, pavyzdžiui, atskirą netinkamo administravimo atvejį, gali nereikėti jokių tolesnių žingsnių.

4. Kritinės pastabos, atmetus draugišką sprendimą arba rekomendacijos projektą

Institucijai sutikus su draugiško sprendimo siūlymu ar rekomendacijos projektu, tyrimas paprastai tuo pagrindu ir baigiamas.

Jei pareiškėjas nepagrįstai atmeta siūlomą draugišką sprendimą, Ombudsmeno nuomone, paprastai nebereikia jokio tolesnio tyrimo.

Jei institucija atmeta draugiško sprendimo siūlymą ar rekomendacijos projektą, galimos kelios išeitys.

Pirma, apsvarstęs institucijos atsakymą, Ombudsmenas gali nuspręsti, kad jo ankstesnę išvadą dėl netinkamo administravimo reikia peržiūrėti.

Antra, jei institucijos išsami nuomonė dėl rekomendacijos projekto yra nepatenkinama, Ombudsmenas gali pateikti specialų pranešimą Europos Parlamentui. Kaip pirmą kartą nurodyta Ombudsmeno 1998 m. metinėje ataskaitoje, galimybė pateikti Europos Parlamentui specialų pranešimą Ombudsmeno darbui yra nepaprastai vertinga. Todėl specialūs pranešimai neturėtų būti teikiami per dažnai, o tik svarbiais klausimais, kuriais Parlamentas gali imtis veiksmų, norėdamas padėti Ombudsmenui.

Galiausiai, Ombudsmenas gali nuspręsti užbaigti bylą kritine pastaba tuomet, kai institucija atmeta draugišką sprendimą, arba kai institucijos išsami nuomonė dėl rekomendacijos projekto yra nepatenkinama.

Kai kuriais atvejais bylą galima užbaigti kritine pastaba, nes Ombudsmenas mano, kad institucijai pavyko įtikinamai parodyti, kad, nors netinkamo administravimo faktas buvo nustatytas teisingai, siūloma teisinės gynybos priemonė draugiškame sprendime arba rekomendacijos projekte yra netinkama, o kiti sprendimai ar skriaudos atlyginimo būdai yra neįmanomi. Tokiais atvejais kritinė pastaba savo pobūdžiu iš esmės yra panaši į tą, kuri būtų buvusi pareikšta, jei byla būtų buvusi užbaigta be siūlomo draugiško sprendimo ar rekomendacijos projekto.

Deja, pasitaiko ir atvejų, kai institucija atsisako priimti Ombudsmeno pasiūlymus be įtikinamų priežasčių. Pasitaiko netgi atvejų, kai institucija atsisako pripažinti Ombudsmeno nustatytą netinkamo administravimo faktą.

Tokie atvejai gali pakirsti Ombudsmeno institucijos moralinį autoritetą ir susilpninti piliečių pasitikėjimą Europos Sąjunga ir jos institucijomis. Tarptautinė patirtis rodo, kad ombudsmeno institucija veiksmingiausiai veikia ten, kur yra tvirti teisinės valstybės pagrindai ir gerai funkcionuoja demokratinės institucijos. Tuomet, nors ombudsmeno rekomendacijos ir nėra teisiškai privalomos, viešosios valdžios institucijos paprastai jas priima, netgi jei jos ir nesutinka su tomis rekomendacijomis.



[1] Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 228 straipsnis suteikia ombudsmenui galias tirti netinkamo administravimo atvejus „Sąjungos institucijų ar įstaigų veikloje, išskyrus Europos Sąjungos Teisingumo Teismą, kai šis vykdo teismines funkcijas“. Trumpumo sumetimais, terminas „institucija“ čia reiškia ES institucijas, įstaigas, tarnybas ir agentūras.

[2] Ombudsmeno metinėse ataskaitose gausu pavyzdžių, kai institucijos pareiškėjams atlygina skriaudą.  

2015

Putting it Right? - How the EU institutions responded to the Ombudsman in 2015

Putting it Right? - Annex - Detailed analysis of the responses to the Ombudsman’s remarks, recommendations and proposals in 2015

2014

Putting it Right? - Annex - Detailed analysis of the responses to the Ombudsman’s remarks, recommendations and proposals in 2014

Putting it Right? - How the EU institutions responded to the Ombudsman in 2014

2013

Putting it Right? - Annex - Detailed analysis of the responses to the Ombudsman’s remarks, recommendations and proposals in 2013

Putting it Right? - How the EU institutions responded to the Ombudsman in 2013

2012

Putting it Right? - Annex - Detailed analysis of the responses to the Ombudsman’s remarks, recommendations and proposals in 2012

Putting it Right? - How the EU institutions responded to the Ombudsman in 2012

2011

Report on responses to proposals for friendly solutions and draft recommendations - How the EU institutions complied with the Ombudsman’s suggestions in 2011

Follow-up to critical and further remarks - How the EU institutions responded to the Ombudsman’s recommendations in 2011

2010

Follow-up to critical and further remarks- How the EU institutions responded to the Ombudsman’s recommendations in 2010

2009

Follow-up to critical and further remarks- How the EU institutions responded to the Ombudsman’s recommendations in 2009

2008

Follow-up to critical and further remarks - How the EU institutions responded to the Ombudsman's recommendations in 2008

2007

Follow-up to critical and further remarks - How the EU institutions responded to the Ombudsman's recommendations in 2007

2006

Study of follow-up given by institutions to critical remarks and further remarks made by the Ombudsman in 2006